Teisingos mintys 1

in #lithuanian6 years ago

Vygintas Varnas.png

Vygintas Varnas

Teisingos mintys

Minčių srautas

Gulėjau girtas, akyse dvejinosi. Vienoj akyj mačiau bybį, o kitoj pizdą. Galvoju, kas čia per chuinia, bet ką mes čia. Alkoholis buvo mano kraujyje. Jis cirkuliavo. Norėjosi vemti, bet kam alkoholį išvemti, išvemsi alkoholį, taigi išvis ne prisigersi. Negalima.

Žvairavau ir žiūrėjau kaip bybys įeina į pizda. Gražus vaizdas, tik gaila ne mano bybys į tą pizdą įeina. Mano bybys mažas, bet galingas. Galinga zalupa. Kai jį įkišu bobai į pizią, tai jinai sako, o Tomai – tu mane valdai. Sako girtis negražu, bet reikia girtis. Nesigirsi pats, tai niekas šiais laikais nepagirs. Aš tikėjau savimi, o manimi niekas netikėjo. Aš buvau pats geriausias mardabojus visame pasaulyje. Kai pisų iš kojos į galvą, tai galvą nuskrenda iki mėnulio per tris sekundes. Gyvenimas toks, ne mes tokie.

Alkoholis buvo manyje, o aš buvau alkoholije. Visas susipisęs, visas susiparinęs, kažkoks nupistas. Svajoju aš, kada gi aš mesiu gerti. Turbūt niekada, nes kam tada gyventi. Koks džiaugsmas tas blaivas gyvenimas, kokia neteisybė. Koks vargas. Nevarkė išvis.

Kai blaivas būnu svajoju išgerti, o kai būnu girtas – svajoju neišblaivėti. Tokios jau tiesos su tuo alkoholi. Geri vemi, vemi ir vėl geri. Šitas ciklas yra prakeikimas, o jei dar apsišikęs atsikeli, tai išvis bauda. Gyvenimas. Žituxa, nevarkė išvis. Mes tikimes, kad kažkas mus išgelbės, kažkoks dievas, kad ir koks loxas jis bebūtų. Kai jau visiškas pizdecas, tai net ateistas bando kažką dievui įrodyti. Dieve padėk, dieve išgelbėk. Nesąmonė. Šūdas ta religija, dar nei vieno protingo religingo žmogaus nesutikau, o legenda, kalba, kad tokių yra. Vieni žmonės saka, kad va negalima tikėti, kiti žmonės saka, kad reikia tikėti. Bybis žino, kas ką kam saka, bet visi tik saka, saka, ir nieką nepasaką. Visi pisa protą, kas kaip moka tas taip pisa. Ir jei visų klausai, tai perpistom smegenim išgeri, kad smegenys šiek tiek atsipalaiduotų.

Koks tas blaivas gyvenimas, ką aš žiūrėsiu į medį, ir visiems praeinantiems sakysiu, o jūs tik pažiūrėkit, koksai gražus tas medis, duokit aš jį papučiuosiu, jei turėtų jisai bybį, tai šiknon susikiščiau. Žitucha, prekrasnošč.

Tyliai, tyliai, leidosi saulė, o bybys pizėn taip ir nesuėjo. Galvoju, kas per chuinia. Nu kur ta gyvenimo teisybė, kur logika – nėra jokios čia logikos. Nesąmonė tas gyvenimas, o va duchai galvoja, kad va jei aš pozityviai mąstysiu, tai mano gyvenimas pasikeis. Eina jie šikt. Lobynas tas pozityvus mąstymas. Pagalvoji apie pizią, ir pupt – ji atsiranda. Gerai būtų, kad visokie pritraukimo, realizavimo, ir kitokių nesąmonių dėsniai veiktų. Žmogus negali mest rūkyt, o galvoja, kad pakeis savo gyvenimą į geresnę. Sakau – nerūkysiu, nerūkysiu ir vistiek užsirūkysiu, tai reiškia, kad visiškai nesvarbu, ką aš sau sakau. Ir išvis nesvarbu ką kas kam sako ir ką pasako. Klausysi, tai smegenis užvirs ir perkais ir pisi tu į psichuškę amžino otgulio.

Visi gi mes norime, pailsėti, pagulėti, paniekoneveikti, bet va tas vakarietiškas pasaulis. Stokis, kovok daryk nepasiduok ir gal tu įveiksi sistemą, kuri yra prieš tave. Viskas šitame pasaulyje yra prieš paprastą žmogų, prieš individą, prieš lūzerį slabaką. O kiti va sako, taigi tu gali, gali, nors niekas nesupranta, kad sėkmė ribota, juk šaškių žaidime tik vienas laimėtojas, o ne du. Kad laimėtum prieš geriausią, turi būt šiek tiek geresnis. Visi mes blogi, visi mes prasčiokai, nieko nepasiekę. niekas mums nesigauna, ir gautis negali. Nes va mes gi nemokam, nemokam pist, nemokam lyst, nemokam, nu ką mes ten mokam – bybį pasmaukyt, kištuką į jungtuką įkišt. Visi viską supranta, bet niekas nieko nesupranta. Visur kur žiūri – genijai, nėra ką nachui pasiųst. Na siųsi žmogų nachui, tai įsižeis. Na, bet ką mes čia.

Kas nori eit nachui tegul eina, o kas nenori – tegul neeina.

Gyvenimas juda greitai, kuo senesnis daraisi, tai nepastebi kiek šaibų į dieną paleidi, o vat, kai buvau jaunesnis, skaičiavau, dabar ble, senatvė, sklerozė ir kurva skaičių pamečiau.

Tokia ta teisybė kai pagalvoji, gyvenimas yra rutina. Arba geri, arba dirbi, ar geri ir dirbi, negersi negyvensi. Reikia gert, reikia rūkyt, reikia smaukyt, nes šis pasaulis nieko neduos tau. Tu gali viską pirkti, o gauti nieko negali, nes nu kam tau reikia, pilna kitų, kurie nori viską iš tavęs paimti. Va jei žmogus nieko neturi, tai jis ir yra niekam nereikalingas kapitalizmo pilietis – kitaip tariant parazitas šūdo vertas bomžas su psichine liga, kuris gyvena pensionate ir net tėvams ant jo pochui. Taigi, kai pagalvoji žvėris šitie žmonės, viską nori atimti ir nieko nenori duoti. Juk jei žmonės viskuo dalintųsi, tai pasaulis geras ir gražus būtų, bet kai pamatai internete žmonės, kurie dulkina dulkių siurblius, arklius, tai tada supranti iš kur atsiranda kentaurai.

Pasaulis pilnas iškrypelių, debilų, idiotų, durnių, kurie už savo įsitikinimus gali numirt. Ir jei tu jautiesi šitam pasaulyje vienišas ir nesuprastas, ko gero esi protingas, nes šis pasaulis nieko daug neduos, niekada. Arba turi būt išrinktas kitų žmonių, arba tu nieko negausi.

Turi eurą, perki išgert, kad turėtum ką myžt, neturi myžimo, reiškia negėrei, eurą sutaupei. Turi du eurus, perki parūkyt, kad diena linksmesnė būtų. O tas gyvenimas gražus, kai pats dvoki pigiu tabaku, o aplinkui tave gėlytės žydi. Tu smirdi ir smirda visas gyvenimas.

Kokiu žmogum reikia būti, kad džiaugtis gyvenimu. Aišku, viskas gražu, viskas puiku, kai aplinkui save nieko nematai, bet kai pradedi gilintis, tai smegenys nachui čiuožia. Ką jau padarysi, toks tas gyvenimas, tokia teisybė. Aišku gyvenimas pats, realybė, na tai subjektyvus dalykas.Vieniems gražu ir puiku, o kitiems nelabai. Galime mes sakyti, kad va gyvenimas yra puikus, na bet, kas čia puikaus, kad kažkada numirsi? Kad kažkada ateis pizdec. Kai gyvenimas šūdinas, geriau numirt, neveltui tiek daug žmonių žudosi, negali tokia masė klysti, arba kai tu viską užsitarnauji viską gauni, ir ateina laikas pabaigt gyvenimą, tai kam tas triūsas, kam ta visa prasmė. Kokia iš to teisybė? Žmogaus, manau, gimė ne tam, kad tiesą surastų, ne tam, kad kažką kažkam įrodytų ar būtų vergas darbdaviui. Teisybė ta, kad turi taikytis prie kitų. Gyveni sociume, o mirsi po žeme. Tokie tie žmonės, nei geri, nei blogi. O visi gi sieka idealybės, nurimti vietoje negali. Teisybė yra šiame pasaulyje, bet niekas jos nežino. Kelių pas dievą daug, o durys neatsidaro – ir ką daryt? Tikėt ar netikėt? Niekas nuo to nesikeičia, nemačiau žmogaus, kuriam dievas būtų padėjęs.

Mergytė, kuri jau tapo boba, visą gyvenimą meldėsi sako, kad jai ant širdies ramiau. Pasimeldžia ir skausmas praeina, bet pinigų ir duonos kaip nėra taip nėra. Davė dievas duonos, reiškia turi dantis. Savaime kažkaip veikia tas pasaulis. Kažkokia matrica. Pastačiau penkis eurus ir pralaimėjau, kažkaip gaila. O galėjau laimėt, nuo ko gi tai priklauso? Kas viską nulemia?

Jei žmogus laukia, kad kažkas jam kažką duotų, tai jis lauks visą gyvenimą, nes niekas čia rankos neišties, o gaila. Esi nepajėgus ir nieko be kitų padaryti negali, jei perka iš tavęs kažką, esi turtingas. Jei samdo, turi darbą. Jei skaito, gali rašyt knygą, bet jei kiti nieko į tavo naudą nepadaro, tai daryk tu ką nori, nors stuburą per šikną išsitrauk.

Negalima verkšlenti, negalima pasirodyti silpnu, bet pasaulis mus formuoja, nes mes pasaulį, o pasaulis mus. Galime kalbėti apie laisvą valią, apie dar kažką, bet kas nuo to keičiasi.

Gali tu būti nušvitęs, arba nenušvitęs, vistiek turėsi ryt kebabą, ir užgert alumi. Susmaukt cigariuką. Gyvenimas niekada nepalengvės. Gali gimti genijum ir su šimtu dvidešimt intelektu bezdėt į kamerą ir dėt į internetą, juk nuo to tavo intelektas nenukris. Gyvenimas gali daug ko išmokyti, bet dauguma žmonių, manau, yra nelinkę mokytis – aš tame tarpę. Jei jau tau trisdešimt, tai tavo gyvenimas bus toks koks yra, vargu ar kas pasikeis, nebent suimsi savo šūdą, ir pasikeisi pats. Bet niekas nesikeičia, na žmonės pradeda sportuoti, kad su ranka nesugeba šiknos nusivalyti – būna didi motyvacija, bet kol šikną apšniurkštu popierieliu gali nusivalyti, tol kardinalių pokeičių tu nedarysi.

Gyvenimas, net sėdint namie yra sunkus, emociškai. Sėdėtum namie, tai išprotėtum. Pasyvus žmonės gali ilgiau išsėdėti vietoje, o jei esi aktyvus – be veiksmo tau bus pizdakas. Gyvenimas toks, ne mes tokie. Bet juk žmonių daug ir įvairių, negali būt pats blogiausias. Bet negali būt ir pats geriausias. Kas iš to proto, jei niekas jo nevertina. Kam čia būti protingu, jei net žuvis akvariume gali išgyventi. Tiesiog ėdi, miegi ir šiki. Ką čia daugiau veikti?

Gali keliauti, bet kam keliauti, kai svetur niekas tavęs nelaukia. Sakai – pamatyt vaizdų, na bet, kas iš tų vaizdų, jei tu nekenti pasaulio ir esi pesimistas. Ką kam tu nori įrodyt, ką tu nori pakeist? Vieno žmogaus gyvenimas vienos, o kito kitoks, nėra čia kažkokių taisyklių, kad va daryk ir bus. Sėkmė vienetam, o kitiems apgailėtini gyvenimai, bet jokių milijonų. Kurvų daug, o papist nėra ką. Žmonių daug, o draugų nėra. Vienas esi, ir liksi vienas. Visi išmirs, ir praeivis gal tau numes penkis eurus, kuriuos pastatei lošdamas ir pralaimėjai. Gal realybė kažką ir kompensuos, bet tik gal. Gali tikėtis, bet jei kažko tikiesi, tai viską tu prarasi. Sako jei gali būt blogai, tai bus dar blogiau – merfio dėsnis.

Žmonės peza viską visada, ir niekas nieko protingo nepasako. Ieškai proto kažkur, semies informaciją, ir vistiek miršti durnas. Natūraliai protingi žmonės yra protingi. Didieji protai mąsto vienodai, bet jei nieko savo šiam pasaulyje nerandi – belieka tik gerti.

Gali nerti į kūrybą, bet kas iš tos kūrybos. Pripažinti ir populiarūs yra tie žmonės, kurie tau nieko nepadės. O tu, kai jau nepripažintas, gali mėtyt auksą ant gatvės ir niekas jo neras, nes žmonės jo neieško. Gali prasėdėt metų metus kurdamas šedevrą, ir jei sukursi, liksi įvertintas. Viskas lengva, o gyventi sunku, ypač, kai nori kažko daugiau.

Jei pirktų iš tavęs, tai ką tu parduodi – būtum milijonierius, o dabar reikia konkuruoti, reikia kažkam kažką įrodyti, ba antraip liksi undergrounde. Požemyje, ten kur visi neatrasti perlai. Mes bėgame kažkur, nuo savęs. Visiems sunku, o tau dar sunkiau, kodėl taip yra. Juk gyvenimas turėtų būti be pastangų. Atsikėliai, nudirbai savo darbus, kažką kažkam pardavei ir va, žiūrėk jau dieną gyveni.

Visi žmonės ieško kažkokios vertės, kad praturtintų gyvenimą, kad pasirodytų prieš žmonės, kuriems jie nerūpi. Jei turi verslą ir yra pardavimą, tai gerai, bet jei nieko neturi, tai nieko nesukursi ir neturėsi. Gyvenimas mus kažkur veda, kažkokia kryptimi, nes patys, jei niekas mums nepadeda, mes negalime nieko, nebent esame kažkokie įtakingi. O įtakingu gimti, tai yra sėkmės reikalas, nereikia dirbti – džiaukis. Keltis kiekvieną rytą, kažkur varyt, o ne, geriau aš filosofiją rašysiu, kurios niekas neskaitys ir kai aš numirsiu, tada sakys. VO ČIA TAI GENIJUS BLET BUVO. Tokia ta teisybė, kūrybiški žmonės retai kada būna suprasti, ką jau padarysi.

Mes galime tikėti, kad, vat, kai esame jauni, kad mūsų gyvenimas bus geras, bet kai pisa realybė, per gyvenimą, tada pamatai, kad ne toks tas ir geras tas gyvenimas. Tu man pasakyk žmogų, kuris nenori būt milijonierium? Visi nori, bet ne visi gali. Sėkmė yra retas reikalas.

O tu. Kaip tyčia, galvoji, kad va aš tai kažką pasieksiu, būtinai. Viskas yra lengva, ir kai pats pradedi groti gitara ir tau nieko nesigauna, tada pradedi vertint menininkus, kurie groja žymiai geriau už tave. Viskas atrodo lengva, kol pačiam nereikia to padaryti.

Sako jei kažkas traukia tave gyvenime, reikia tai ir daryti. Bet jei tai, kas traukia tave yra kitiems nereikalinga, tai daryk tu ką nori, nieko tu nepadarysi, na padarysi, bet neuždirbsi. Tokie dalykai, kaip knygos ir jų rašymas, gali būti tik hobis, tai nėra tikras darbas, nebent tu esi amerikietis ir turi auditoriją žmonių, kuriems tu patinki. Gyvenimas, jis juda į priekį. O tu kai pridurkas, bandai vytis savo svajonių. Svajonės yra svajonės, o ne tikslai. Tikslas gali būti kažką sukurti, parduoti, o jei darai savo malonumui, vargu ar parduosi. Niekas čia pas mus šalyje neturi pinigų, jei gyveni Lietuvoje. Gali įpirkt tik kai kurie, o pati šalis neturi galimybių. Visos galimybės svetur, o dar tas klimatas. Vasarą karštą žiemą šaltą.

Kapitalizme pinigai yra svarbu, be pinigų žmogus ne žmogus. Nenori tarkim dirbti, ir visko netenki, bet kai kurie žmonės, tokie kaip aš. Visaip įmanydami priešinasi sistemai, na su sistema tu gali eit tuo pačiu keliu, arba nepaklust. Pasipriešint neįmanoma. Taip ir lieki būti požemyje, jei esi kitoks. Nesakysiu, kad aš pats geriausias žmogus pasaulyje, bet patinka man kurti, filosofuoti. O iš filosofijų menki pinigai, nes visiems nusišikt ant tos tavo filosofijos, tad taip ir gaunasi. Tikėtis gali iš pasaulio daug, bet jei esi kitoks, tai nieko tu negausi. Visiems reikia paklusnių avių, o jei avinu nenori būti, tenka nepaklust. Šiandien aš bomžas. Visiškai nieko neturiu, tik pašalpą ir ligų bagažą. Gyvenimas toks, ką aš galiu padaryt? Susiimt, pasikeist yra per sunku ir ne man. Todėl belieka daryti, tai ką moku geriausiai. Rašyti, kurti, kažkokia vertę. O kai niekas tavimi netiki, tai yra labai sunku savimi patikėti, ypač žinant faktą, kad visi žmonės yra tavo priešai.
Mes galime tikėti, kad čia visi lygūs. Pas visus vienodos galimybės ir taip toliau, na bet, nesame mes lygus. Visi mes gimstame skirtingi. O pagal snukį ir kitokius skirtumus, susidėlioja ir pats gyvenimas. Šiandien gal tu nieko neturi, o rytoj pasikeis socialinis trendas ir viską turėsi. Juk socialinių trendų niekas nekontroliuoja. Na bet, ką mes čia.

Nereikia tikėtis, reikia galvoti, kaip susikurti sau gerbūvi, nes iš darbo, tai bet kada gali išmest. Nėra jokių garantijų. Lietuvoje žmogaus niekas nesaugo. Suėmė kokia liga, gausi šimtą eurų ir tiek, tai koks čia finansinis pranašumas? Sakyčiau, menkas.

Gali sėdėt ir skųstis, bet ką tai pakeis? Greičiausiai nieko, bet žmonėms reikia kartais išsipasakoti, o išsipasakoti gali tik psichologui už pinigus, nes paprastas žmogus tavęs, su dviem šimtais intelekto neišklausys. Nėra čia protingų žmonių, tik visi protingus primeta. Pavartojai keiksmažodį, o jau iškarto durnas. Toks tas gyvenimas, na ką mes galime pakeist?

Tu pagalvok, ką tu gali pakeist? Save tik, o save pakeisti yra pizdec kaip sunku, atsiprašant.

Aš jau supratau, kad niekas čia man nepadės. Esu vienas ir mirsiu vienas.

Taip, pat nesakau, kad esu genijus ar dar ką. Bet tiek to, visi mes genijai, bet tik genijai tai žino. Na gerai, ne visi. Yra tokių kvailių, kurie supyksta, kai juos kvailais vadini, bet ką mes žinome apie kitus? O gi nieko, pamatai kokį nors fragmentą, ir jau žiūrėk susidarei nuomonę apie žmogų. Jei demonstruosi savo protą, tai populiarumo nesitikėk. Žmonės nemėgsta labai protingų. Tai kas protinga, yra nepopuliaru. Visiems patinka bezdalai ir kvaili juokeliai, o jei kokia rimtesnė knyga – tai visus užpisa. Toks tas gyvenimas, ką jau padarysi.

Aišku, gali tikėt, kad esi protingas, bet jei kompiuterio išrinkt ir surinkt negali, tai proto tu neturi. Tai ir sakau, kad visi žmonės kažkokie bepročiai. Aš tai žinau, kad nieko nežinau, bet jei nieko nežinau, tai kažką žinau. Tai va – turiu kažkiek to proto ir bandau pademonstruoti ir gal atsiras žmonių, kuriems patiks šitas pezalas. Juk mes visi norime būti draugai, gal. Bet, kas aš toks, kad sakyčiau. Aš nemėgstu žmonių, bet negaliu be žmonių – stogas važiuoja.

O kol stogas nenuvažiavo visiškai, reikia kažką užrašyti. Gal, mažu, pasiseks.

Sėdi taip per dienas nieko neveiki, kažką sau kuri, o tolko jokio. Tas pats, kas nieko nekurtum ir klausia manęs, kodėl tu kuri, kodėl kažką darai. Tai sakau, darau dėl to, kad viską ką sukuriu, lieka. Ir kai turi nemažą bagažą sukurtos “informacijos”, tai gali apsimesti genijum. Juk šiais laikais retas, kuris rašo knygą ir bando kažką kažkam įrodyti, o įrodinėti reikia pastoviai. Visi tik tau įrodinės ir prašys, kad jiems savo grašį duotum. Pažiūrėk internete rasi ką tik nori, bet dauguma tos informacijos yra tik paistalai, tad, pasitikėti tikrai neverta. O gi jei ir filosofiją rašo žmogus, kuris yra nežinomas, tai taip, gaunasi, kad tas žmogus peza. Dabar visi gali būti kuo tik nori, o aš pavyzdžiui noriu būti tinginys, tas kur lėtas ir ant medžio lėtai juda. Jei lapai galėtų jūdėt, tai nuo jo pabėgtų.

Aš pats asmeniškai tikiu, kad esu neblogas žmogus, bet šitas pasaulis nėra man sutvertas, čia kažkaip viskas ne taip, kaip aš noriu. Kodėl gi žmogus turi nertis iš kailio, kad pinigą uždirbtų. Pinigų reikalauja sistema, o žmogaus pisalas, tuos pinigus iš kažkur ištraukt.

O ir dėl pinigų žmonės daro visokį šūdą. Man nepatinka, bet ar pasaulis dėl manęs pasikeis. Visiems juk gerai, na tik ne tiems, kas nieko neturi. Aš nieko neturiu – man blogai. Aš kitaip įsivaizdavau visą šitą gyvenimą. Juk jei galėtų, tai niekas nedirbtų ir gertų visi alkoholį prabangų. Kas daugiau, kas mažiau, bet pagertų.

Sėdi vienas kaip pridurkas namie, kuri kažkokias litanijas, ir niekas tavęs nevertina, nes gi tu BOMŽAS. Tai taip ir gaunasi, visi šiais laikais klauso milijonierių, o milijonieriai visiems sako – jūs galit, tik darykit tą ir tą. Aš jau dešimt, jei ne daugiau metų klausiau visokių patarimų iš interneto ir ką aš išmokau? Ogi nieko. Gali tu turėt tų teorinių žinių, na bet kas iš to? Kažką reikia praktiškai daryt, gali ten apie kosmosus mąstyt, na kam tai įdomu, vienetams nebent.

Na tai taip ir gaunasi, kad tavęs nekenčia žmonės, o tu nekenti žmonių. Juk tai ką sukuri lieka, o ar tai bus įvertinta yra didelis klausimas. Gali čia svaigt apie tuos kosmosus, apie dievus, apie politika, apie matricas ir dirbtinus pasaulius, apie nušvitimus arba dar kokį bybį, bet ką tai keičia tavo gyvenime? Kas iš to, kad tu nušvisi? Tipo mesi darbą?

Kapitalizme svarbiausias žmogaus aspektas yra pardavimas ir viskas. Tie kam nesiseka gauti pinigų, eina dvasiniu keliu. Visi jie bando išvengti neigiamo žmogaus gyveinmo aspekto ir visi jie nori, kad jiems būtų zajabys, bet supranti, be pinigų nebus zajabys, kas jei nupleš stogą, kas jei dar kažkas? Geresniems vaistams reikia daugiau pinigų. Aš nežinau, reikia turėt patrauklią rožą, kad patikt žmonėms, nes jei tavo roža nepatraukli, tai niekam tu nepatiksi. Aš tai žinau, realybė man žiauriai priešinasi. Va žiūrėk, jei iš taves pirktų knygas, ar tu jas rašytum? Ar darytum kažką ir žinotum, kad gausi garantuotą pelną, tai argi nedarytum. O čia vat turi kurva kažkaip slidžiai pasielgt, kad tie pinigai būtų. Sako autorius nesvarbu, bet žymūs žmonės gali šūdą rašyt, o aukso nemėtyt. Niekam gi niekas nerūpi, o visi apsimeta,kad kažkas kažkam rūpi ir, kad šitas pasaulis yra gražus.

Aišku, tai yra litanija, blevyzga, na bet ką tu padarysi. Gali čia svaigt, kad va, tau bus kažkas, aišku, but jei nesi manimi, o, vat aš noriu kitaip, bet taip ir gaunasi, kad yra kažkokios taisyklės, kažkokie standartai, ar kažkoks kitas šūdas, kuris neleidžia žmogui prasimušt.

Juk taip lengva, parašai knygą ir milijonai tavo. Kad būtų taip lengva, ką čia yra privemt ant klaviatūros.

Tikėjimas yra labai lengvas dalykas, nes tikėjimas nėra mąstymas. Mąstymas tai yra procesas, siekiant gauti kažkokį rezultatą. Ir jei žmogus nieko neveikia, tai jis mąsto. Aš mąstau nuo gimimo, bet nieko neišmąsčiau, esu perkūręs ir laikrodį ir binarinį skaičiavimą ir dar kažką, kažką sukurti ir išfilosofuoti yra labai įdomu, bent jau man.

Kai kažką sukuri, tai bent supranti kaip sukurta, o jei tik skaitai ir semies iš kitur žinias, tai nieko nesuprasi. Sukurti sunku, semtis lengva. Nežinau aš ar ta žemė plokščia ar apvali ar kūbo formos, na ką tai keičia. Nieko.

Gyvenimui yra dvi esminės taisyklės, nemirt ir valgyt. O visa kita, tai prigalvota. Aišku niekas nenori gyvent kaip primatas, na nebent aš. Man primityvus gyvenimas yra pats tas, bet vistiek ir kompiuteriu naudojiesi ir taip toliau, tai netoks ir primityvus jis. Na bet ką mes čia. Apie gyvenimą arba gerai arba nieko. Geras tas gyvenimas, kai pagalvoji, tiksliau, kai negalvoji apie ateitį, kai negalvoji kaip tavo šeima, kaip tavo vaikai, kaip tavo ten moteris mylimoji. Na neduoda tas gyvenimas tau nieko, nesiseka lošt, nesiseka darbą susirast ir palaipsniui tu atrofuojies nuo visos tos civilizacijos. Žmonės žengia į priekį, o tu žengi atgal.

Durnystė yra daryt tuos pačius veiksmus ir tikėtis skirtingų rezultatų, bet ką aš žinau. Aš nežinau, ko tie žmonės nori, ir ką jie gali pasakyt ar padėt man, na visi protingi patart, o kai pačiam reikia kažką padaryt, tai ir prišika visi į batą.

Gali sudėt lobyną protingų minčių ir parduot, o gali rašyt nesąmones ir visiems patiks, bybys žino ko tie žmonės nori, aš nežinau. Kažkaip pastebėjau, kad mano norai nesutampa su žmonių norais. Visi sako eik dirbt, o aš vat, noriu knygas rašyt. Tipo ką, neturiu aš ką protingo pasakyt?

Aišku, kad turiu. Aš juk protingas žmogus, ne vienas yra taip sakęs, nebent pizdukai, padlaižiauja ir bando kažką pakeist. Aš nežinau. Nesuvokiu aš to gyvenimo, gal dėl šizuchos, gal dėl kažko kito, na koks galiausiai skirtumas. Vieniems įdomu, o kitiems ne. Vieni gali tau padėt, o kiti nenori arba negali arba jiems ant tavęs nusišikt, tai ir sakau, kad esi vienas. Nieko niekada aš čia neparduosiu. Man toks gyvenimas. Na taisyklių nėra, aš jau tą supratau, gali rašyt, rašyt ir mirsi ir pyst tu jau genijus kurva Lietuvos talentingiausias filosofas blet. Ai žodžiu, nervas ima.

Nenorėjau aš mokytis, man nepatinka, kai man į informaciją į galvą kiša kažkokie kiti žmonės, gal jie ir protingi, bet sakau, man patinka pačiam išrast dviratį iš naujo. O jei ir gerai mąstau, tai aš tiesiog prieisiu prie tų pačių išvadų kaip ir kiti.

Na tai apie ką pamąstom? Apie gyvenimą gi aišku, va toks ir anoks tas gyvenimas, nežinau, aš koks tas gyvenimas, mano tai nekoks. Geri šiki myži ir vemi, na dar pamiegi ir pavalgai, o daugiau, taigi tu negausi, nebent esi pripažintas genys, kuris va. Parašė ten taika ir menas, ar taika ir bananas, ar taika ir karas, ar karas ir bananas. Nu koks galiausiai skirtumas, koks tas bananas.

Neesmė. Esmė yra kažkur anapus. Nes kiek gyvenu, tai aš jokios esmės čia nepagaunu. Ta prasme gaudau esme, bet kišenė kaip tuščia taip ir tuščia. Niekas nesikeičia, tai jaučiu jokios esmės čia nepagaunu. Na aišku, knygą parašyti tai daug proto nereikia, juk gi visi protingi ir visi ir taip viską žino. Tai kam čia dar man protą pist visiems? Aišku žmonės ieško prasmės ir tiesos. O kai kurie pilsto iš tuščio į kiaurą. Na bet ką mes čia.

Aišku gyvenime reikia ir pajuokauti ir padurniuoti. Man tai skaudu, kad žmonės turi kankintis dėl išgyvenimo, tikrai gyvenimas nėra toks sunkus kaip man atrodo, gal aš čia super nevykėlis, kuriam niekas nesigauna. Gal aš nemoku tiesiog parduoti? Aš noriu būt savimi, ir siekt savo tikslų, o ne kitų žmonių interesus tenkinti. Na bet gali būt protingas, o gali būt kvailys. Juk kiekvienas apie save galvoja, kad yra protingas. Dar nemačiau, kad kažkas apie save galvotų, na aš kvailys. Tenka pripažinti. Gal aš išvis nieko čia nesuprantu, bet na kiek žmonių skaitė mano tiradas, taigi sako tiesą vygi rašai.

Nenoriu aš meluoti, man su pinigais yra problemos, su tuo pripažinimu irgi yra problemos, nes jei būčiau pripažintas, tai juk man lengviau būtų parduoti. O dabar noneimas esu. Tai, kas iš manęs pirks. Tie, kurie mane pažįsta nenumes nei cento, o kiti, kurie manęs nepažįsta, tai jiems išvis poxuj ant manęs. Tai ir gaunasi tokia kataklizma, aišku, susirasti darbą būtų geriausias variantas, tačiau aš nenoriu keisti savo laiko į pinigus, aš geriau sukursiu knygą, kurią parduosiu. O kurt reikės jaučiu visą gyvenimą, tai kaip man čia ką daryt, aš nesuprantu, o padėt niekas negali, nes irgi nesupranta. Mano padėtis yra labai kvaila. Aišku, nemokamą turinį visada visi suvartos, bet kai ateina laikas nupirkt, tai niekas neperka, ir niekas neskaito. Vat tas ir užpisa mane, kad darbą aš kaip ir turiu, aš turiu ką veikt, tačiau aš negaunu jokios kompensacijos už tai ką darau. Aišku, gal aš nesiūlau kokybės, na bet aš noriu taip. Ir vat pisuos, darau visokius video, podcastus, knygas rašau, blogus ir visiems poxui, tai kodėl taip yra? Tipo ką aš neturiu kažkokių reikalingų žinių pasiūlyti? Kodėl taip yra, kodėl?

Kaip išeiti į tą masę žmonių? kas man pasakys? Niekas neturi atsakymo į šitą klausimą. Sakyčiau, kad aš būčiau kažkoks lochas, kuris negali nieko pasiūlyt, bet sakau įdėjų filosofinei rašliavai tai pas mane pilna, bet sakau. Yra pilnas internetas žmonių, kurie siūlo kokybę, tačiau niekam tos kokybės nereikia. Na gerai, gal aš kokybės nesiūlau. Gerų minčių į šūdą nevynioju, bet ką aš galiu kitaip padaryt? Aš noriu pakeist tą pasaulį, bet jei kitiems žymiems žmonėms nepavyko nieko pakeist, tai ką aš čia pakeisiu.

Esmė, kad rašydamas, šitą turinį aš noriu susikurt sau gerbūvį, bet ne, ne, gi mano šūdas neturi jokios komercinės vertės, nėra paklausos ir taip toliau. Tai aš turėčiau kažkokią paklausą tenkint, na žodžiu. Kokią paklausą, kaip masturbuot savo kiaušinį, ar kaip bybį įkišt į vaginą, ar kaip nukabint bobą. Ką aš žinau.

Tai taip durnai ir gaunasi. Rašiau tinklaraštį du metus lietuviškai, rinko 10 peržiūrų į dieną, sakyčiau pizdėc. Bet ką aš galiu padaryt, neužsiėmiau marketingu. Tai vat ir supranti kaip gaunasi, du metai kažkokios veiklos šuniui į šikną. Nemoku aš parduot, nežinau, ką parduot. Gali ten dizainų maikutėms prikurt ir pardavinėt, bet sukurk tu tą dizainą, kad tu protingas, nemoku aš. Kažkaip gaunasi taip, kad viskas galima, o aš nieko nemoku. Turiu kažkokių žinių, o tų žinių per mažais. Gal pats tas mano rašymas dar nėra pribrendęs, aš nežinau. Aišku, jei knygoj autorius kalbėtų apie save ir savo problemas, tai nebūtų įdomu, bet niekas nepirks mano šitų blevyzgų, tai koks skirtumas, duosiu nemokamai, tik skaitykit.

Man tas pats, ar rašyt tekstą vienam žmogui ar rašyt jį milijonui žmonių, darbas tas pats. Taip ir gaunasi, kad vieną knygą skaito vienas žmogus, o poto ir nebėra jokių pardavimų. Tas ir užpisa. Niekas tavęs neišmokys kaip parduot, nebent tu būsi pridurkas, kuris mokės pinigus, kad išmoktų kaip parduoti, arba mokės pinigus, kad išmoktų, kaip uždirbt pinigus. Tam, kad uždirbt pinigus, niekam nieko mokėt nereikia

Tokia ta logika. Yra kas norėjo pasiekt ir pasiekė, o yra taip, kad tokie kaip aš siekia siekia ir savo kiauša su ranka pasiekia ir ne daugiau. Sako rašyk tą, ana, bet koks skirtumas ką tu rašai, juk to teksto prišikta tiek, kad jis tapo bevertis. Visi gali blevyzgą parašyt, bet mąstančiu žmonių nėra.

Ai, ir dar pastebėjau yra toks trendas, žmogus sako, kaip pakeisti savo gyvenimą, man va tuoj trisdešimt, tai jam visokių išskirtinių tipažų primeta, juk tas padarė, tai ir tu gali. Kad ir kaip ten bebūtų, tai styvenu kingu aš netapsiu, arba kokiu seneka. Aš galiu tik pats kažką bandyt ir apsišikęs sėdėt, taip jau gaunasi.

Sakau, tai todėl, kad gali būt žmonių panašioje situacijoje, ir tai guodžia, kad ne vienas žmogus turi tokias pačias problemas, tačiau aišku, knyga turi spręst kažkokią problemą, kitaip ji neįdomi knygą.

Tai ką jums išspręst? Ką neturit savim pasitikėjimo ir negalit pasiekt savo svajonių? Niekam jūs nerūpit, tai faktas. O antras faktas, jūsų kūryba yra šūdas, ypač jei esate naujokas kokioje nors nišoje. Tai tas ant to išeina.

Ką neturit gebėjimų ar talentų? Visi įgūdžiai yra išmokstami, tik reikia norėt. Bet juk aš dabar nemesiu rašymo, dėl programavimo. Arba nemesiu rašymo, dėl šlavėjo darbo. Tai taip ir gaunasi, kad yra kažkokios vertybės, kurias žmogus turi ir yra jų įsikandęs.

Nereikia turėt plano B, reikia turėt planą A ir jį kažkaip pasiekt, bet aš nežinau kaip, aš dar nepasiekiau. Aišku, perka tas knygas, na bet kas iš to. Aš galiu duot tekstinės vertės, tikiu, kad esu geras rašytojas ir joks pridurkas, tik pridurkas gali manyt, kad aš esu pridurkas.

Norisi gyvenime tikrai kažką pasiekt, bet tai ką dabar sportuot eit? ar kardinaliai keist savo tą gyvenimą, kad išmoktum ten praktiško kažką, ir galiausiai užmirštum visus tuos rašymus? Esmė, kad lietuviai nori visko nemokamai, niekas legalių windowsų neperka, niekas legalių programų neperka, tai ką jau kalbėti apie knygas. Visko ir taip yra nemokamai. Tai, kam čia dar mokėt. Bet vėlgi, jei savo šūdą atidavinėsi nemokamai, tai niekada ir neuždirbsi. Nori skaityt, mokėk. Juk turi būt kažkokia kompensacija už sugaištą kūrybinį laiką.

Aišku, jei būtum dievas, tai viską turėtum. Bet aš nepažįstu nei vieno dievo, nebent pats save. O manimi niekas netiki, tai reiškia, aš ne dievas. Matai, žmonės tiki kažkuo ant debesies, bet netiki realiais mirtingaisiais, tas ir užpisa. Ypač, kai kažką pradedi, ypač, kai nori pasiekt savo svajonę. Sako lietuvoje rašytojai negyvena, tai aišku, kur jie gyvens, jei krč lietuvoje skaito vertalus. O styvenas kingas parašė naują knygą, reik išverst, lietuvių žmonėms, katrie pa angliski nesupranta. Tai taip ir gaunasi. Norisi daug, o nieko nesigauna. Va ir ką daryt, kaip rast ta problemos sprendimą. Gali sakau, kas mėnesį po knygą parašyt, ir viskas, ir gerai, turėsi knygų arsenalą, bet ar nors vieną nupirks? Esmė, sakau yra pardavimas.

O kad parduoti, reikia kažkaip sudominti, mes aišku galime visaip sudominti, siūlyti neapsakomą vertę žmonėms, bet ką aš žinau, man to padaryti nepavyko, esu sakau, įsitikinęs, kad žmonės yra nusistatę prieš mane. Gal aš ten parazitas, gal aš nedirbu, bet aš bandau visus sudominti savo knygomis, kas vienam svarbu, tas kitam nesvarbu. Tai, taip ir gaunasi.

Aš va, kai buvau mažas, tai negalvojau, kad būsiu toks bomžas. O ir rašyt tada dar nemokėjau, buvau nebrendila, apie gyvenimą nieko nežinojau, tai ką aš galėjau parašyt. Knygutes su keiksmažodžiais vaikams? Tai nebūtų parėję, jei keiksmažodžio nėra knygoje, tai labai prasta knyga. Aišku cenzūros reikia, bet na, koks skirtumas, skaito juk suaugę žmonės.

Aišku vieni dalykai vieniems, kiti kitiems, tai kaip rasti tą vietą po saulę? Ypač kapitalizme? Tu gali manyti, kad va aš kažką sukursiu ir iš manęs nupirks, bet realybė yra ne tokia. Realybė yra visiškai netokia, o bet ką paprastas mirtingasis gali pakeist? Tipo sakyt, va čia nereali vertė, niekas nepirks. Ypač žinant faktą, kad internete tokiomis pačiomis temomis yra milijardai straipsnių ir jie siūlo vertę. Bet sakau iš interneto aš nieko neišmokau per dešimt metų. Nieko ką galėjau pritaikyti praktiškai.

Aš tikiu, kad gyvenimas gali pasikeist, tačiau, ką daryt, kad jis pasikeistų. Na nėra pardavimo, nėra ir pokyčių. Aišku, čia sąlygos teoriškai visiems vienodos, bet kadangi skirtingi žmonių gebėjimai, tai gaunasi, kad visi daro kas ką moka. Vieni moka vamzdžius pakeist vonioje, kiti moka knygą parašyt, treti dulkių siurblį papist, tai taip ir gaunasi

Tu gali mokėt daug dalykų, bet jei nemoki parduot, tai tau reikia žmogaus kuris moka parduoti. Nes jei nemoki parduoti, tai nieko tu neuždirbsi. Kapitalizmas yra negailėstinga sistema, tarkim amerikoje visi tie, kas neturi už ką mokėt gyvena gatvėj. Lietuvoje dar yra kažkokie pensionatai, tai dar dar dar, o taip tai gyventum gatvėj.

Aišku gyvenime reikia turėti tikslą, nes be tikslo gyvenimas yra beprasmiškas, na, bet, kad ir su tikslu kažkaip gyvenimas atrodo beprasmiškas. Visi įsimylėję į tuos materializmus, į dievą milijonai kelių, tikslui pasiekti irgi milijonai kelių. Bet vėlgi viskas remiasi į pinigus, turi pinigų, tai atsiveria didžioji dalis pasaulio, kuri neturint pinigų yra neprieinama. Pasaulis be pinigų yra neprieinamas. Tai yra neginčijamas faktas, mūsų pagrindinė problema – uždirbti pinigus, o jei dar paskaitai kijosakio knygos, turtingas tėtis ir vargšas tėtis, tai supranti, kad keisti savo laiką į pinigus tikrai neapsimoka, o ir ginčijo ten, kad ta knyga yra šūdas, tai vat tas šūdas pateko į mano rankas ir krč aš perskaičiau ir pz, žiūriu, kad aš jau noriu verslaut, nenoriu būt paprastas rabatiaga.

Šitas pasaulis yra tikrai negailėstingas, ir žmonės tikrai nepasakyčiau, kad yra labai dvasingi, nors, aišku, ką aš žinau apie tuos žmones – o gi nieko. Bet toks jausmas susidaro, kad aplinkui vaikšto primatai, o tu kažkoks iš pizdos išlindęs genijus. Na taip atrodo, nes matai, kai tu neturi pinigų, tai tu nesi tame išskirtinių žmonių rate, kur jie visi protingi susirinkę, esi tu kažkokiame užribyje. Protingų žmonių tikrai yra, bet kas iš to, jie tau pagalbos rankos neišties, nes niekas nežiūri į apačią. Visi žiūri į viršų, o balastai neišmesti, tai kaip ir nėra galimybės, kaip į viršų užkopti.

Tai taip durnai kažkaip gaunasi, na kiekvienas už save. Lieki vienas ir ką darai? Knygos taip greitai neparduosi, viskas yra žiauru, konkurencija žiaurinė. Aišku, pinigai plaukioja pastoviai, jei žmonės važinėja su mašinom ir kurą pila į mašiną, tai reiškia, kad pinigų jie turi. Bet tavo tikslas, yra kažkaip tuos pinigus išvilioti. Bet, kaip tai padaryti aš nežinau. Aišku, jei pardavinėtum kebabus būtų labai lengva, nes maistas yra numeris vienas prioritetas. Bet kai nori pardavinėt knygas ir šiaip kažkokį turinį, tai tada gaunasi kataklizma, kad eina šikt.

Ką čia minčių srautą parašyt, bet jei tu netenkini jokios paklausos, tai tu nieko ir nepasieksi. Aš esu matęs parduodamų tokių šūdinų knygų, kad eina sau, jas perka, o mano ne, tai kokia čia teisybė?

Gali galvot daug ką apie gyvenimą, bet galvos turinys nekeičia gyvenimo. Viskas veikia kažkaip savaime, gal čia kažkokia matrica, gal simuliacija, bet tai neturi jokios prasmės, nes valgyti tau vistiek reikės. Aišku, gali maitintis pranos energija, bet kebabai sočiau, o valgyt prana, tai reikia išvis būt idiotu, nes tu tiesiog nustipsi, tu gi ne medis, kad praną valgytum.

O jie taip viską įtikinamai ir gražiai sako, kad tu pradedi tuo tikėt, yra milijonai tikinčių, ir šimtai numirusių, kuriems taip ir nepavyko gaut pranos kasnelio.

Problemų yra daug, o koks tų problemų sprendimas? Mokėk ir sužinosi, šiais laikais už viską reikia mokėt. Todėl žmogus, kuris nori kažką uždirbti, turi būti kitoje, ne vartotojų pusėje, o kuriančių problemos sprendimą pusėje.

Tavo tikslas yra sukurti kažkokios problemos sprendimą, nes priešingu atveju, tu niekada neuždirbsi pinigų – faktas, o ir kurdamas problemos sprendimą, nieko neuždirbt gali. Jei turi produktą – gerai, jei perka – dar geriau. Supranti, toks ir dalykas tas verslas, o ir verslas verslui nelygus. Vieniems einasi geriau, kitiems blogiau, bet ką mes čia.

Visi gi viską žino, visi protingi, tik tu vienas durnius nieko nesupranti, na taip gaunasi, jei neturi pinigų. Aplinkui vien pinigai, o tikslas juos išsiviliot, tai yra pagrindinis tikslas kapitalizme. Jei galima žaist žaidimus ir uždirbt pinigus, tai manau galima daryt tikrai bet ką, bet sakau, neišsiviliosi pinigų – liksi nevalgęs.

Grįžtam prie tos temos, kad reikia kurti kažkokį produktą. Prisėdai mėnesiui prie kompo sukūrei knygą, dabar laikas ją iškišt. O viskas prasideda nuo tokių platformų kaip amazon kindle publishing, createspace ir kitų, paieškojęs rasi čia nėra gidas debilams.

Produktas sukurtas, dabar belieka jį parduot, o pardavimas procesas irgi nėra sudėtingas, reikia dideliai masei žmonių parodyt produktą ir pagal vidurkių dėsnį, kažkas nupirks. Visos problemos prasideda tada, kai reikia pasiekti didelę masę žmonių, juk jei tu neturi auditorijos, jos nepasieksi be reklamos. Taip veikia internetas, nori pasiekt masę žmonių – mokėk.

Na gerai, gali tu ten mokėti, bet jei tu neparduosi, tai nueisi į minusą. Tai taip ir gaunasi. Todėl reikia pateikti patraukliai, pažadėti duoti kažką gero, ir nenuvilti žmonių.

Aišku amerikiečiai pripratę, kad jiems informaciją sukištų su šaukšteliu, viskas yra pateikia taip primityviai, kad protingam žmogui nėra ką skaityt. Informacijos tiek daug, o kadangi žmonių protingų mažuma, tai gaunasi taip, kad protingi neturi ką paskaityt, kuo pasidomėt.

Aš esu sukūręs ne vieną produktą, žmonės perka, bet reikia iškišt į didesnę masę žmonių. Matai, minusas, tas, kad aš esu lietuvis ir man rašyti lietuviškai yra lengviau, nei tarkim rusiškai ar angliškai. Todėl aš esu priverstas kurti lietuviškus produktus, žmonėms, kurie neturi pinigų. Tai yra klizma, ir manau, jei būčiau amerikietis, aš jau būčiau prasimušęs, pas amerikiečius yra kitoks mentalitetas, jie už viską susimoka. Tarkim yra internete daina patalpinta, jie ją perka, jie nekonvertuoja iš youtube. Yra koks filmas perka, nes amerikiečiai turi pinigų, ko nepasakysi apie tipinį lietuvi. Tipinis lietuvis yra bomžas, kuris geria alų ir nieko daugiau neperka.

Mano auditorija aišku nėra tokia, bet ką mes čia. Mano auditorija yra jauni žmonės, kuriems patinka humoras, bei filosofija, bet tokių yra mažuma. Konkuruoti su masine medija yra man beveik neįmanoma. Tad ir lieka tas pogrindis mano namais.

Galėčiau masėms kažką sukurti, tai sukurčiau, bet, kad nemoku. Ir visada gali save tobulinti, tačiau visiems žmonėms tu neįtiksi. Gaunasi tokia klizma. Aš manau yra, pakankamai žmonių, kuriems patinka alternatyvi informacija. Bet žinai, skaitymas tai darbas, kas šiais laikais skaito, kai lengviau parašyti, nei perskaityti. Gaunasi didelė klizma. Aišku, video formatu pateikti informaciją irgi yra prikolas, tačiau vaizdas, nuo teksto daug kuo skiriasi.

Bėt vėlgi, tu gali parašyti knygą, ir ją paversti audio formatu. Aišku tai, kainuos, bet tada tu turėsi du produktus, o ne vieną. Vienas iš to internetinio dalyko, yra kontento repurposingas. Darau video, nuimu audio, padarau podcastą, paimu podcastą, padarau tekstą – trys produktai, gali atiduot mokamai, gali nemokamai – nesvarbu. Nes jeigu tu darysi, tris produktus atskirai, tai tu užsipisi jibitvajmat. Tokia ta interneto filosofija, o ir vėl gi, padaryti produktą yra vienas dalykas, jį iškišti kitas dalykas, o trečias dalykas yra jį parduoti.

Tai gaunasi triguba stadija. Tu gali duot nemokamai, bet jei niekas nežiūri, tai jau blogai. Tavo informacija, turi pasiekti vartotoja. Nes jei niekas tos tavo informacijos nemato, tai tu gali kurt kiek nori produktų, todėl geriau sukurti vieną produktą ir bandyt jį parduot, negu kurti daug produktu ir nei vieno neparduoti. Tas pats ir su video, geriau sukurti video vieną ir parodyti jį daug kam, negu kurti daug video, kurių niekas nemato. Kurdamas daug gauni šiek tiek organinio srauto, o jei kuri tik vieną, tai organinio srauto tu beveik negausi. Na tas ant to ir išeina.

Auditoriją reikia prisijaukinti, aš jau kiek kokius tris metus kažką kuriu, kažkaip sekasi, kažkaip nesiseka, bet super pinigų taip ir neuždirbu, nes viską atiduodu nemokamai. Tai vat galvoju, kad atėjo laikas kurti mokamus produktus ir bandyti juos prakišti. Nemokamai atiduosi, nieko tu neuždirbsi. Todėl turi turėt kažkokį produktą, kuriuo galėtum didžiuotis, jei kažkas nuperka.

Tu duodi informaciją, o mainais tau duoda pinigus. Gali ir emociją sukelt, irgi gausi pinigus. Tu turi kažką duoti, kad kažką gautum. Negali gaut, jei neturi ką duoti, bet vėlgi, tas davimas, pisliava kažkokia. Tu gali geromis intencjomis sukurti savo nuožiūra gerą dalyką, o komercinės vertės jis neturi, na ir va – gaunasi tu sugaišai laiko, ir nieko negavai. Abyda, nieko nepadarysi, tada kuri kitą produktą, bandai sukurt kažką geriau, nes kiekviena nesėkmė artina tave prie galutinio tikslo.

Aš sakau, nebijok klysti ir pasimokyti iš klaidų. Kitas dalykas, savo kūrybai naudot kažkokį kikstarterį, sukuri produktą ir jį presellini. tada taip ištestuosi rinką, nes jei presello niekas neperka, tai ir produkto niekas nepirks, bet aš linkęs parašyt, nes gali presellint ir nieko neparašyt. Aišku ir kokybė turi būt, viskas pas mane daroma mėgėjiškai, aišku kokybė yra, bet progrindžio lygio. Visi gi žinai, nori nevjebenų knygų.

Knygose yra perteikiama patirtis, nesvarbu, jinai gali būt ir nesėkminga. Tačiau jei nėra rinkoje poreikio, tai nieko tu neparduosi, todėl reikia daryt rinkos tyrimą ir žiūrėt, kurias knygas perka, o kurių ne. Nes jei esamų knygų niekas neperka, tai ir tavo knygos niekas nepirks.

Žiūrėk perkamas knygas ir daryk alternatyvą. Aišku, knygoms parašyti yra reikalingos žinios, nes jei neturi žinių, tai ką tu ten parašysi. Filosofuoji, kažką mastai ir užrašai – easy. Bet sukurti konkurencingą knygą nėra taip lengva. Bet vėl gi, reikia iškišt, nes jei neiškiši, tai gali bet kokį šedevrą parašyt ir niekas jo neras. Tame visos parkės, kad jei neturi pinigų, tai ir už reklamą neturi kaip sumokėt. Sakau, kaip tu žiūrėsi, kaip nežiūrėsi, viskas remiasi į pinigus. Turėtum dabar liamą, privėmiai kokia knygutę, reklamos davei ir pyst – žiūrėk perka, nes iškiši dideliam kiekiui žmonių, liamą investuoji uždirbi du – that’s how shit is done.

Reikia viskam investicijų, nes jei neturi ką investuot, tai nieko tu ir neuždirbsi. Aišku, sakau, visos parkės prasideda, kai pats bandai kažką padaryt, o jei dar neturi kažkokio palaikymo, tai nieko tu nepadarysi. Viskam reikia reklamos, reikia pizdec, kaip reklamuot savo produktus.

Sėkmė, aišku negarantuota, bet sakau reikia rizikuot, Reikia kažkaip prasimušt, reikia daryt, daryt ir padaryt. Nes jei tu darai ir nieko nepadarai, tai gi čia nesąmonė. Visi kas daro padaro. Aišku turi būt ir pristatymas knygos neblogas. Turi būt konkreti priežastis kodėl tą knygą turi pirkt.

Ne bet vėl, kalbam apie knygas, maikutes pardavinėt turėtų būt lengviau, nes jau žmogus mato ką perka, o knyga, tai teksto šmotas, kurį reikia skaityti. Knyga turėtų būt intelekto produktas, bet dabartinės knygos yra šūdas, nes jau žmonės yra viską matę ir viską ragavę, tad jau tu nieko nenustebinsi.

O ir žmonių nustebint nereikia, gali imti originalias temas, bet geriau imti senas temas ir pasiūlyti naują perspektyvą. Taip gaunasi.

Viskas, išsisėmiau – jei pirkote ačiū, jei skaitėt nemokamai – prašau, jūs man skolingi.

Sort:  

Go here https://steemit.com/@a-a-a to get your post resteemed to over 72,000 followers.

Coin Marketplace

STEEM 0.35
TRX 0.12
JST 0.040
BTC 70351.33
ETH 3563.43
USDT 1.00
SBD 4.72